Trauminiai patyrimai įsirašo į kūną, jausmus, įsitikinimus, elgesį. Neretai vien tik kalbėti terapijoje neužtenka. Negana to, netinkamas kalbėjimas gali tik pabloginti situaciją - jei tik kalbu, tik analizuoju, lengvai galiu patirti ir būti tame pačiame siaube vis iš naujo.
Terapija savaime nėra stebuklinga piliulė. Šiuolaikinė psichologija labai aiškiai rodo, kad visa mano nervų sistema ir smegenų veikla yra paveikta to, ką patyriau.
Kai tu nepriimi sprendimų, traumos ima spręsti už tave.
Nesutvarkytos emocinės žaizdos nemiršta – jos persirengia.
Įtampa kūne tampa lėtiniu nuovargiu.
Užslopintas skausmas – nerimu be aiškios priežasties.
Neišjaustas liūdesys – motyvacijos stoka ir vidinė tuštuma.
Pasikartojančios nesėkmės santykiuose – ne „blogi partneriai“, o gynybos mechanizmai, kuriuos kažkada susikūrei, kad išgyventum.
Tyla virsta nevaldomu triukšmu viduje:
– pasąmoningai renkiesi ne tai, kas tave augina, o tai, kas pažįstama, nors ir skaudu;
– atidėlioji sprendimus, nes bijai suklysti – neseniai ar seniai tave kažkas įtikino, kad tavo balsas nėra svarbus;
– jautiesi "per daug" arba "nepakankamai", net kai objektyviai tau viskas sekasi.
Trauma, kuri nebuvo išgirsta, nesitraukia – ji tiesiog randa kitų būdų priminti apie save.
Tavo praeitis – tai tik viena tavo istorijos dalis. Ji neturi diktuoti viso siužeto.
Į traumą orientuota psichologinė konsultacija – tai saugi vieta suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, iš kur tai kyla, ir ką su tuo gali daryti. Tokioje terapijoje toli gražu ne tik kalbame, nors tai ir yra pagrindas. Terapijoje dažnai taikau ir somatinius (kūno pojūčių) pratimus, vaizduotės darbus, emocijų išveikimo būdus, kai svarbu išveikti, o ne tik suprasti, konkretų elgesio pokytį, kai tik esi tam pasiruošęs.
Tu gali rinktis ne kovoti su savimi, o pradėti gyti.